Jie visada pasitinka bei išlydi keliautojus su šypsena, palydi į viešbučius ir pačias įdomiausias ekskursijas ar bet kuriuo paros metu gelbsti netikėčiausiose situacijose, kai atostogaujame užsienio šalyse. Nors dažnam atrodo, jog atstovų užsienyje darbas – tai nesibaigiančios atostogos šiltuose kraštuose, Baltijos šalių turizmo rinkos lyderio „Novaturas“ atstovai atskleidžia šio darbo užkulisius ir pasakoja, kokių savybių reikia, kad darbas, neskaičiuojant valandų, taptų vienu didžiausiu gyvenimo nuotykiu.
Svajonių darbo užkulisiai
Nors kelionių atstove Vilma Plepytė „Novature“ dirba dar tik metus, bet jau spėjo susipažinti su šio darbo užkulisiais. Pirmoji ir kol kas vienintelė jos kryptis – Turkija, kurią jau pavyko prisijaukinti: „Šį kartą Turkiją pamačiau visai kitomis akimis, ji mane maloniai nustebino ir ne tik dėl to, jog jau turėjau ankstesnę patirtį, bet ir todėl, kad patekau į geras rankas, nuostabią kompaniją. Mums, atstovams, labai svarbi aplinka, kurioje gyveni ir dirbi, nes supranti, jog čia reikės gyventi ir dirbti 24 valandas per parą. Dirbant atstovu užsienyje reikia turėti gyvenimiškos patirties ir žinių, kaip išmokti gyventi vienam, išlikti, neišprotėti, nes darbas išties sudėtingas, reikalaujantis daug darbo valandų, tačiau, kai turi puikią komandą, myli savo darbą ir jautiesi kaip šeima.“
Tuo tarpu nuo 2001 metų atstovu užsienyje dirbantis latvis Andris Berzins sako, jog ateidamas dirbti neturėjo išankstinių nusistatymų, koks tai bus darbas. „Žinoma, kai keliaudavau, buvau sutikęs atstovų užsienyje, tad šiek tiek mačiau jų darbą iš toli, bet nežinojau šio darbo užkulisių. Viskas man čia buvo nauja, bet aš lengvai priėmiau tokio pobūdžio darbą, kadangi nežinojau, ko tikėtis. Atstovu užsienyje tapau visai atsitiktinai, visada norėjau ir mėgau keliauti, o Rygoje kaip tik atsidarė „Novaturas“, kurie ieškojo darbuotojų. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir po kelių savaičių jau skridau į Turkiją“, – pasakoja pašnekovas.
Tuo tarpu Vita Kazlaučiūnaitė, kurią dirbti atstove užsienyje pastūmėjo tėtis, prieš įsidarbinant „Novature“ jau buvau šiek tiek pakeliavusi ir būtent su šiuo kelionių organizatoriumi: „Buvau nuvykusi į Kretą, Egiptą, Turkiją, tad iš šalies jau buvau mačiusi kelionių atstovo darbą. Žinau, jog daug kas įsivaizduoja šį darbą kaip atostogas, kai tiesiog būni užsienio šalyje ir už tai dar moka pinigus, tačiau aš neturėjau tokios vizijos. Man nerūpėjo, kiek reikės dirbti, ar bus sudėtinga. Nuo šešerių sportavau, todėl jau buvau užgrūdinta, pripratusi prie įtemptos dienos rutinos, o tai pasitarnavo ir darbe. Visada ramiai priimu, kai kas nors paskambina naktį ar kai reikia keltis trečią nakties ir važiuoti į oro uostą pasiimti keleivių.“
Kelionių atstove užsienyje dar 2004 metais pradėjusi dirbti Vita pasakoja, kad visada norėjo keliauti ir pažinti įvairias kultūras, todėl jai labai patinka naujovės bei permainos: „Pirmiausiai svarbu, kad žmogus, kuris renkasi atstovo darbą, suprastų, jog tai yra gyvenimo būdas. Turi būti empatiškas ir suprasti žmones, turizme nėra darbo valandų ir mes jų neskaičiuojame. Negali pasakyti žmogui, kad mano darbo valandos baigėsi, juk būna visokių atvejų. Per savo ilgametę praktiką esu susidūrusi ir su keliautojų mirtimis. Kartais turi būti ir mama, ir tėtis, ir psichologas, patarėjas bei draugas viename. Tu esi ten, kur galbūt atvykę žmonės net nekalba užsienio kalba ir reikia jiems padėti įvairiose gyvenimo situacijose.“
Negali gyventi be kelionių
Nors iš pirmo žvilgsnio visi pašnekovai atrodo skirtingi, juos vienija didelė aistra kelionėms. „Esu tas žmogus, kuris negali ilgai išbūti vienoje vietoje. Kartais namuose, Latvijoje, per metus būnu vos kelias dienas, o kartais – kelias savaites. Per savo atostogas taip pat mėgstu keliauti. Žinoma, priklauso nuo to, kiek laisvų dienų turiu. Kai jų būna mažai, o po to vėl turiu skristi į naują kryptį, žinoma, kad vykstu namo į Latviją, ten susitinku su artimaisiais, susitvarkau būtiniausius reikalus, bet jei tik turiu daugiau laisvo laiko, tada būtinai keliauju svetur“, – sako A. Berzins.
Jam antrina ir kolegė V. Kazlaučiūnaitė: „Pandemija privertė daugiau laiko praleisti gimtinėje, tačiau iki tol neįsivaizduodavau, kaip atostogas galima leisti Lietuvoje. Mano darbas ir atostogos būdavo užsienyje. Jeigu keliauju viena, niekada neperku atgalinio bilieto: nusiperku bilietą į vieną pusę ir kruopščiai pasidarau namų darbus – susidėlioju, ką būtinai noriu pamatyti. Žinoma, kelionės metu tas planas keičiasi, bet man nebaisu, kad mano kelionė nevyksta taip, kaip susiplanavau. Keliaudama labai mėgstu pabendrauti su vietiniais, gauti jų patarimų, – pasakoja Vita ir priduria, kad kartais kitiems jos kelionių kryptys atrodo gąsdinančiai. – Užkopiau į Kilimandžarą, nuskridau į Meksiką ir ten keliavau autostopu po visą šalį, o mano draugams tai atrodė beprotiška idėja. Manau, kad esu priklausoma nuo adrenalino.“
Šiuo metu Turkijoje dirbančiai V. Plepytei meilę kelionėms įdiegė tėvai: „Mano tėvai yra aistringi keliautojai, todėl jau nuo vaikystės dažnai keliaujame visi kartu. Nors esame labai skirtingi, kelionių metu vienas prie kito prisideriname: pailsime, pakeliaujame ir daug pamatome. Būna nuostabios atostogos ir labai geri prisiminimai, kuriais aš, dirbdama toli nuo savo šeimos, gyvenu, – prisipažįsta Vilma, visus savo pinigus taupanti kelionėms. – Po darbo Turkijoje planuoju šiek tiek pailsėti, jau esu nusipirkusi bilietus į Australiją bei Singapūrą, o tada vyksiu į kitą kryptį, toliau dirbti. Man visada reikia keliauti, todėl šis darbas yra lyg gyvybės eleksyras, neleidžia pasenti, čia visada esi veiksme.“
Svajonių kryptis
Nors pradėjus dirbti atstovu užsienyje nelabai gali pasirinkti krypties, į kurią važiuosi, ilgiau padirbus jau gali išsakyti savo norus ir galbūt į juos bus atsižvelgta. „Kai tik atsirasdavo nauja kryptis, visi žinojo, kad į ją norėsiu važiuoti aš. Čia reikia žmogaus, kuris viską atrastų, sužinotų, susipažintų su partneriais. Man šis iššūkis būdavo labai įdomus, todėl visada norėdavau, kad man duotų naujas kryptis, žinojau, kad puikiai su tuo susidorosiu“, – atsimena V. Kazlaučiūnaitė.
Jai per ilgus darbo bei keliavimo metus pavyko atrasti ir savo mylimiausią kryptį: „Tai – Sicilija, kur dabar ir dirbu. Pirmą kartą nuvykus dirbti į Siciliją pagalvojau, kad čia yra ta vieta, kur norėčiau gyventi. Nors dabar jau žinau, jog noriu gyventi Lietuvoje, tačiau šis jausmas atėjo tik po penkiolikos metų, nes pasikeitė prioritetai bei namų suvokimas: čia visada laukia tėvai, Lietuvoje jaučiuosi sava, tačiau vis tiek labai gera sugrįžti į Siciliją, kur turiu begalę draugų bei mėgstamų vietų. Apima geras jausmas, kaip net ir po penkerių metų čia sugrįžus žmonės prisimena mane, pašaukia vardu, apsikabina. Ši sala turi savitą aurą, kurią linkiu kiekvienam keliautojui atrasti.“
Tuo tarpu Andris pastebi, jog net jei dirbi toje kryptyje, kuri nėra tavo mėgstamiausia, per laiką spėji ją prisijaukinti, nes tuo metu tai tampa tavo namais. „Tačiau mane visuomet traukia tolimi kraštai, kur skirtinga kultūra bei žmonės. Jau esu išmaišęs visą Europą, todėl mieliau renkuosi tolimas kryptis, pavyzdžiui, Australiją, Japoniją, Tailandą, Vietnamą. Tokios kelionės leidžia į save sugerti dar daugiau įspūdžių bei patirties“, – pasakoja Andris.
Gyvenimo kitoje šalyje kasdienybė
Nors atstovų užsienyje darbo laikas labai įtemptas ir kai kuriose, keliautojų lankomiausiose, kryptyse per dieną sulaukiama net 2 ar 3 skrydžių, Sicilijoje šiuo metu dirbanti Vita sako, jog laisvo laiko pasimėgauti gyvenimu galima atrasti: „Kai turiu laisvą dieną ar pusdienį, mėgstu susiplanuoti, ką veiksiu. Susirandu sau mėgstą veiklą, kurių yra daug: esu nardymo instruktorė, mėgstu laipioti uolomis, važinėti dviračiais bei slidinėti. Man patinka vesti ekskursijas, jos man tarsi poilsis, kurio metu ne tik pati pasakoju istorijas, bet ir turiu galimybę pasigėrėti gamtos vaizdais.“
Iš Latvijos kilęs Andris pripažįsta, jog kiekviena darbo diena niekada nebūna vienoda. „Vieną dieną atsikeliu anksti ryte ir einu į biurą ruoštis naujų keliautojų atvykimui, tad tenka dirbti su dokumentais, kitą dieną vykstu į oro uostą, išlydžiu keliautojus bei pasitinku naujus, važiuoju į susitikimus viešbučiuose, vėliau vedu ekskursijas. Būna, kad per laisvadienį nesinori nieko daryti ar matyti žmonių, nes esi pavargęs, tada tiesiog sėdi namuose ir nieko neveiki, tačiau aš nesu tokio tipo žmogus, man nepatinka lindėti namuose, tad, jei tik turiu laisvą dieną, o lauke geras oras, stengiuosi išeiti pasivaikščioti, susitikti su kolegomis ar aplankyti paplūdimį“, – sako šiuo metu Kefalonijoje dirbantis A. Berzins. Jo teigimu, atstovo užsienyje darbas smarkiai skiriasi nuo darbo biure, čia kiekviena diena skirtinga, bet tai ir padeda išvengti kasdieninės rutinos bei monotonijos.
Jam antrina ir Vilma: „Keliautojai dažnai įsivaizduoja, kad turime daug laisvo laiko ir nuolat deginamės prie jūros, tačiau tiesa yra tokia, kad kai būna dideli karščiai, dažnai net nesinori nosies iš namų iškišti, todėl iš vakaro nusiperkame maisto ir visą dieną būname savo bute.“
Tačiau, pasak V. Plepytės, būna ir kitoks poilsio dienų scenarijus: „Mes labai mylime savo keliautojus, džiaugiuosi, kad jie taip pat myli mus. Juk keliautojams atstovas yra saugumo garantas, todėl jie rašo įvairiais klausimais, kai nori pasitarti, o kartais per savo laisvą dieną plaukioji jūroje, užsimaskavęs kepure nuo saulės, o žiūrėk, koks nors keliautojas ima ir atpažįsta, nuo kranto mojuoja, – juokiasi Vilma ir priduria, jog atstovai užsienyje niekada nieko neteisia, jie yra tolerantiški bei atviri, nes savo darbe mato labai daug šalių, žmonių bei įvairių istorijų. – Ir mes svečioje šalyje gyvename kaip paprasti žmonės: sergame, mylime, skiriamės, liūdime ir džiaugiamės.“
Živilė Karevaitė
